Istorija
Lietuvos Krikščioniškosios demokratijos partija
Lietuvos politinė partija, veikianti nuo 2001 (įregistruota 2003 01 28). Įkurta Lietuvos krikščionių demokratų partijos narių, nepritariančių jos susivienijimui su Krikščionių demokratų sąjunga. Tęsia Lietuvos krikščionių demokratų partijos veiklą, vadovaujasi jos statutu ir programa, bet partijos pavadinimą turėjo pakeisti, kad būtų oficialiai įregistruota Teisingumo ministerijoje. 2005 nariai (2023 03). Pirmininkai: Ignacas Uždavinys (2003–08), V. Lamanauskas (2008–10), Alė Jurgaitienė (2010–16), Eligijus Dzežulskis‑Duonys (2016–21), Gitana Nevulienė (2021–24), Mindaugas Puidokas (nuo 2024 01). Kiti žymesni partijos veikėjai – Z. Zinkevičius, A. Svarinskas, D. Vilimas, V. Lapienis.
Ištakos
Partijos ideologais laikomi F. Lamane ir V. E. Keteleris, pagrindinis partijos programinis dokumentas –popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum novarum”. Joje išdėstyti svarbiausi krikščionių demokratų uždaviniai ir siekiai – sumažinti socialistų įtaką darbininkijai, atitraukti darbo liaudį nuo revoliucinių kovos metodų ir steigti savas socialines ir jaunimo organizacijas. Netrukus buvo pradėtos kurti krikščioniškos profsąjungos, ekonominės draugijos, palaikyta socialistų kooperacijos idėja, o XX a. pradžioje išplito ir skautų judėjimas, pritraukęs jaunimą. Nors krikščionių demokratų ideologija paremta konservatizmo principais, tačiau Europos šalių krikdemai aktyviai dalyvavo vykdant ir patys vykdė radikalias ekonomines ir socialines reformas.
Enciklikoje „Rerum novarum“ buvo apibrėžti ir skirtumai požiūryje į nuosavybę bei kapitalą: Privačios nuosavybės teisę yra suteikę ne žmonių sukurti įstatymai, bet pati prigimtis, todėl valstybė negali jos panaikinti. Skirtingas požiūris ir į turtingųjų ir beturčių santykius. Enciklikoje rašoma: Kaip įvairios kūno dalys tarp savęs derinasi tvarkingu santykiu, kas teisingai vadinama simetrija, panašiai ir prigimtis yra surikiavusi valstybės gyvenimą, kur abu šie sluoksniai darniai papildo vienas kitą ir užtikrina abipusę pusiausvyrą; jie labiausiai reikalingi vienas kitam, negali būti kapitalo be darbo ir darbo be kapitalo. Krikščionybės moralė, atlaidumas, taikos tarp tautų siekimas – tai tradiciniai krikščionių demokratų principai.
Krikščioniškosios demokratijos ištakos Lietuvoje siekia XIX a. vidurį ir M. Valančiaus veiklą. Partijos istoriją tyręs Mykolas Krupavičius teigia, kad iki 1905 m. krikščioniškoji demokratija pergyveno potencialų, o vėliau – aktualų periodą. Tuo metu jau veikė von Ropp’o Lietuvos – Baltarusijos katalikiška konstitucinė partija. Šią partiją sudarė daugiausia dvarininkai ir aukštieji dvasininkai. Lietuvos-Baltarusijos katalikiška konstitucinė partija taip pat pasisakė už Lietuvos autonomiją. 1905–1906 m. krikdemai kaip politinė srovė Lietuvoje buvo labai įtakinga. 1905 m. pirmąją krikdemų kuopelę įkūrė J. Tumas-Vaižgantas.
Lietuvių krikščioniškosios demokratijos partijos istorija
Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga (LKDS) įkurta 1905 m. lapkričio mėn. Programą parengė Petrapilio dvasinės akademijos profesoriai kunigai Pranciškus Būčys, Adomas Dambrauskas-Jakštas, Jonas Mačiulis-Maironis. Partija, remdamasi jaunais kunigais, siekė išlaikyti katalikų bažnyčios privilegijas Lietuvoje. Išleido keletą atsišaukimų, daugiausia nukreiptų prieš socialdemokratus, smerkė pastaruosius už jų radikalumą. Palankiau vertinoLietuvos demokratų partiją, su kuria mielai bendradarbiavo. Bažnyčios vadovybei neparėmus, LKDS 1906 m. nustojo egzistavusi, tačiau dalis kunigų savo praktinėje politinėje veikloje laikėsi jos 1907 m. paskelbtos programos, kurioje buvo pabrėžiamas giminingumas su von Ropp’o partija. Politinėje dalyje propaguota autonomijos idėja. Daug radikalesnė buvo socialinė dalis: agrarinėje dalyje numatyta galimybė išdalinti valstybines žemes už mokestį; reikalauta socialinės, teisinės pagalbos iš valstybės.
LKDS dalyvavo rinkimuose į Rusijos Dūmas. 1906 m. įkurta katalikiška draugija „Žagrė“. 1908 m. atkurta Blaivybės draugija. Iki Pirmojo pasaulinio karopartija pagrindinės veiklos neorganizavo, daugiausia užsiėmė laikraščių ir leidinių leidimu. 1905 – 1907 m. leistas laikraštis „Nedėldienio skaitymas“, 1906– 1925 m. – „Šaltinis“ (red. J. Vailokaitis).
Lietuvių krikščionių demokratų partija (LKDP) įkurta 1917 m. kovo mėn. Rusijoje ir 1917 m. rugsėjo mėn. Lietuvoje. 1916 m. Petrograde buvo įkurtas krikdemų Centro komitetas. 1917 m. J. Vailokaitis įsteigė „Liaudies sąjungą“, kuri veikė tiktai Rusijoje. 1917 m. rugsėjį sušaukta Lietuvių konferencijapaskatino krikščionis demokratus vienytis ir 1917 m. lapkritį abi krikdemų grupės susijungė. Programa priimta 1918 m. lapkričio 11 d. Jos autoriai kun. Mykolas Krupavičius, vysk. J. Matulevičius, Aleksandras Stulginskis. 1917 m. pagrindinės krikdemų pastangos buvo skirtos atitraukti lietuvius nuo revoliucijos. 1917 – 1918 m. rėmė Lietuvos įjungimo į Vokietiją idėją, kvietė V. Urachą tapti Lietuvos karaliumi.
Iki 1926 m. dalyvavo visose Lietuvos vyriausybėse, turėjo savo atstovus Lietuvos Taryboje, Steigiamajame Seime (59 nariai iš 112), I Seime (38 iš 78), II Seime (40 iš 78), III Seime (30 iš 85). Partijos atstovai sudarė VI Ministrų kabinetą ir tris kartus formavo koalicines vyriausybes. Vienas iš LKDP lyderių A. Stulginskis 1922–1926 metais buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas. 1926 m. LKDP nariai, bijodami staigaus Lietuvos posūkio kairėn, buvo vieni iš antidemokratinio valstybės perversmo iniciatorių – organizavo 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmą, tačiau valdžioje išbuvo tik iki 1927 m. balandžio. Vėliau tautininkai jų paramos atsisakė, o 1936 m. LKDP buvo uždrausta. Po sovietinės okupacijos veikė tik užsienyje.
Leido laikraščius „Vadas“ (1916–1918), „Laisvoji Lietuva“ (1917 – 1919), „Laisvė“ (1919 – 1923), „Rytas“ (1923 – 1936), „XX amžius“ (1936 – 1940), žurnalą „Krikščionis demokratas“ (1927 – 1929).
Nuotrauka iš archyvo
susirinkimas